Vidinis kritikas: kenkia ar padeda?

Kritikuodami kitus, žmonės dažnai nuoširdžiai tiki, kad jiems padeda tobulėti ir siekti sėkmės. Kritiškai žvelgti į pačius save esame mokomi nuo pat vaikystės – tarsi tai padėtų niekuomet nesuklysti ir niekuomet neapsikvailinti. Tam tikra dozė kritiškumo yra išties gerai, bet ką daryti, kai vidinis kritikas nenutyla niekuomet ir jam tiesiog neįmanoma įtikti?

 

Blogoji kritiškumo pusė

Perdėtas reiklumas sau ir nuolat dudenantis vidinis kritikas sukelia nemalonias pasekmes – blogą nuotaiką, savigarbos ir motyvacijos stoką, apatiją ir, nors tikimasi priešingai, atima norą ir galimybę tobulėti. Blogiausia, kad ilgainiui visa tai tampa  viena depresijos priežasčių.

Tik įsivaizduotukim – kad ir ką padarytum, tas kritiškas balsas zirzia – vėl suklydai, vėl ne iki galo, vėl ne pats geriausias rezultatas, pritrūko tiek nedaug.  Arba – gėdingai užmiršai, neteisingai įvertinai, ar čia yra tas pasiekimas, kuriuo ketinai didžiuotis? Štai kam sekasi – kaimynui, kolegai, draugui, o mano sėkmė labai abejotina, visai neturiu kuo pasigirti.

 

Kaip išgyventi su tuo vidiniu kritiku?

Būna žmonių, kurių galvose nuolat skamba įkyrus vidinio kritiko balsas, su juo nuolat vyksta dialogas, todėl ne tik nuotaika nuolat bloga, bet ir sunku užmigti ar sunkios mintys prikelia viduryje nakties.

Pirmiausia vertėtų suabejoti, ar vidinis kritikas nėra perdėtai aktyvus. Tuomet pasistengti prisiminti, kas vaikystėje jį taip aktyviai treniravo – giminaičiai, mokytojai, o gal net bendraamžiai. Ir pasakyti sau, kad galimas dalykas jie tai darė su gerais ketinimais. Pavyzdžiui, norėdami  motyvuoti jus ko nors pasiekti, norėdami padėti  ir pasiūlyti išeitį.

Galimas dalykas, kad kartais tai būdavo ir tiesiog iš pavydo, susierzinimo, nuovargio, kitokio požiūrio. Dabar tai nesvarbu. Svarbu išmokti pakeisti požiūrį į save ir taip pažaboti vidinio kritiko poveikį.

 

Klaidą pakanka pripažinti

Žmonių gyvenime išties būna situacijų, kai padaroma klaida, tačiau pakanka tai pamatyti ir pripažinti, o ne visa galva panirti į neigiamas emocijas, gėdą, kaltę, apgailestavimą, bejėgiškumą, neviltį.

Vietoje to tiesiog analizuokite situaciją, padarykite išvadas, supraskite, kaip būtų geriau veikti, suvokite, ką išmokote ir ką kitą kartą darysite kitaip.

Dėmesio, nepažabotas vidinis kritikas verčia elgtis visai kitaip – niekinti save, pasmerkti, surasti įrodymų, kad esate nekompetentingas, blogas ir šimtus kartų sau tai priminti.

Pirmasis žingsnis, atsikratant vidinio kritiko teroro, ir yra atpažinti tą momentą, kai imate save graužti ir sąmonigai „perjungti“ save į įvykio analizės ir galimų išeičių variantą. Juk ir taip yra aišku, kad gavote ne tą rezultatą, kurio norėjote. Geriau galvoti,  kaip buvo galima gauti „tą“.