Jonažolės iš lietuviškų pievų

Per Jonines – Rasas žoliauja net asfalto vaikai, mat yra su kuo pasitarti ir jau ne taip baisu prisirinkti kokių „nuodų“. Su žolelėmis, kaip ir su grybais, ne taip baisu ir ne taip „mirtina“ kaip atrodo visiškai nieko neišmanančiam. Ką jau ką, bet jonažolę lengva atpažinti, daugelis parodys, o Joninių proga ir pavadinimą atsiminti. Ji, beje, viena iš nedaugelio, kurią rekomenduojama rinkti ir vėliau, jos galias ne taip smarkiai, kaip kitų, visokios raganos su savimi po švenčių nusineša J.
Nuo senovės jomis būdavo gydoma depresija, pervargimas, išsekimas, kepenų susirgimai, nervų pakenkimai, odos sužeidimai ir žaizdos bei skrandžio opos. Jonažolių arbata yra organizmą tonizuojanti priemonė, kurią geriau gerti rytais. Išdžiovintą ir susmulkintą jonažolės žolę galima naudoti kaip arbatą. Tačiau labai svarbu žinoti, kad ji stiprina saulės poveikį organizmui ir saulėtą vasarą jos arbatos geriau negerti, pasilikite ją niūriam rudeniui. Rinkti Jonažoles geriau apsiniaukusią, bet sausą dieną, o džiovinti kaip visas – tamsioje šiltoje, gerai vėdinamoje vietoje.
Tiems, kurie žolelių rinkti neprisirengs, vaistažolių arbatų negeria, pakuždėsime, kad galima sau padėti ir vartojant jonažolių aliejų. Jo galima įsigyti, bet galima ir pasigaminti patiems.
Laboratoriniais tyrimais įrodyta, kad jis veikia daugelį virusų, tokių kaip herpes I ir II , hepatitas C. Jonažolės preparatai stabdo infekcijos plitimą ir pagreitina žaizdų gijimą. Antivirusinis jonažolės poveikis yra stipresnis vartojant jas kartu su baziliko, čiobrelio, raudonėlio, melisos ir rozmarino preparatais.