Kaip atsirado aromaterapija?

Kvapiuosius aliejus naudojo visos senosios civilizacijos, tačiau šiuolaikinės aromaterapijos pradžia galima laikyti 1920 m. vienoje laboratorijoje įvykusį atsitiktinumą. Prancūzų mokslininkas, nusideginęs ranką, norėdamas numalšinti skausmą, pasitepė ją pirmu po ranka pasitaikiusiu skysčiu – eteriniu levandų aliejumi.
Jis nustebo, kad žaizda sugijo labai greitai, praktiškai nepalikdama pėdsakų. Kitas prancūzas, chirurgas, po daugiau nei dvidešimties metų, pastebėjo, kad kaip antiseptikai naudojami eteriniai aliejai ne tik skatina žaizdų gijimą, bet ir teigiamai veikia sužeistųjų psichologinę būklę. Vėliau jis eksperimentavo eteriniais aliejais gydydamas kai kuriuos psichikos sutrikimus.
Dabar eteriniai aliejai gaunami iš daugiau nei 200 augalų – žolelių, vaisių, žiedų, lapų, net medienos. Būtent dėl eterinių aliejų augalai turi kvapą ir skonį, o aliejų gamyba padeda juos išsaugoti bei koncentruoti. Pavyzdžiui, 1 g jazminų aliejaus gaunamas iš viso kilogramo jo žiedlapių. Kvepalų kūrėjams labai patogu ant savo darbo stalo turėti buteliuką eterinio aliejaus, o ne didžiulius kiekius ką tik priskintų žiedlapių. Beje, vartodami kvepalus, mes taip pat gauname aromaterapinį poveikį, ypač jei kvepalai pagaminti naudojant natūralius eterinius aliejus.