Maginės rožės ir verbenos savybės

Senais laikais, kai nebuvo nei mokslinių tyrimų, nei rašytinės informacijos, žinios būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Žolininkės-raganos tų žinių turėjo ypač daug,dalijosi tarpusavyje, o kitiems perduodavo tik nuotrupas. Tos nuotrupos liaudyje buvo saugomos ir išliko per šimtmečius. Žinių apie augalų magines savybes sukaupę buvo ir Rozenkroicerių ordinui priklausę vienuoliai. Žinoma, rožė Rozenkroiceriams buvo pagrindinis ir pats ypatingiausias augalas. Jie teigė, kad rožės kvapas padeda atgimti, suteikia naujų jėgų ir idėjų. Beje, įdomu palyginti, nes šiuolaikiniuose eterinių aliejų poveikio aprašuose teigiama, kad rožių aliejus pagerina hormonų pusiausvyrą, odos būklę ir padeda miegamajame. Verbenų eterinis aliejus skatina kepenų veiklą, riebalų skaidymą, ramina kvėpavimo takus, padeda įveikti peršalimo ligas, o gaivus citrusinis kvapas atpalaiduoja, veikia kaip afrodiziakas ir tinka gydant nemigą.
Druidai teigė, kad verbena gali išgydyti kone visas ligas. Vėliau verbenomis pabarstydavo grindis, jei norėdavo, kad puotos praeitų itin linksmai. Tikėta, kad verbena sutrukdo sklisti gandams, neleidžia apgaudinėti ir sutvirtina susitarimus, todėl šio augalo būtinai su savimi gabendavosi pasiuntiniai. Viduramžiais verbeną naudojo plaukų skalavimams, o iš lapelių gamindavo gėrimą – tikėjo, kad tai pritrauks meilę.
Jonažolė, kurios gydomosiomis galiomis neabejojama ir dabar, ji populiari liaudies medicinoje, senovės žmonių buvo vertinama kaip apsaugojanti nuo bet kokių burtų. Tikėta, kad pasikabinus prie durų ar paslėpus po slenksčiu, jokios piktos dvasios į namus neįeis. Prancūzijoje tvartuose pakabintos jonažolės turėjo apsaugoti gyvulius nuo ligų. Vokietijoje jonažolių dėdavo į batus, kad kojas apsaugotų nuo traumų, o pavargusias kojas mirkydavo jų nuovire. Slaptas pasaulio žinias saugoję ir naudoję Rozenkroicerių ordino vienuoliai jonažolę vartodavo organizmo ugniai sustiprinti ir kraujotakai pagerinti ir, žinoma, apsaugai nuo piktų dvasių.