Baimės akys didelės

Baimė mums dažnai atrodo tiesiog negatyvi emocija. Kita vertus, ji yra žmogaus būdas išgyventi – kitaip nesidairydami eitume per gatvę ir naktimis vaikščiotume stogais ar po mišką. Gal net basi žingsniuotume per džiungles egzotiškoje šalyje. Visais atvejais galime išlikti gyvi, tačiau rizikos laipsnis patirti kažką nemalonaus ar skaudaus akivaizdžiai didesnis.

 

Kraštutinumai

Atrodytų, kad bijoti yra vienodai blogai ir gerai. Kita vertus, būna situacijų, kai žmones vos ne panika apima pamačius didesnį vorą ar net mažą pelytę. Tikriausiai esate pastebėję žmonių, kurie vengia liesti durų rankenas ir valgyti kavinėse ar net vaišintis kolegės iškeptu pyragu. Tiems, kurie tokios baimės neturi, akivaizdu, kad bijantis žmogus labai apriboja savo gyvenimą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad baimė prisiliesti prie rankenos ne toks ir didelis apribojimas, tačiau pagalvokim ar toks žmogus nebijo su kuo nors laikytis už rankų, juolab bučiuotis? Vabzdžių baimė irgi gali būti neįtikėtina.

 

Pavyzdžiui, aktorė N.Kidman paniškai bijo drugelių ir vaikystėje, kai gyveno Australijoje, kur jų daug, ne kartą namo sugrįžo lipdama per tvorą, nes ant vartelių tupėjo gražuolis didelis drugys.

Kaip gyventi žmogui, kuris paniškai bijo bakterijų ir virusų? Juk jų nuolat yra ir aplink, ir kiekvieno žmogaus organizme? Tereikia įsivaizduoti tokį žmogų apimančią neviltį ir jo gyvenimo būdą nuolat viską dezinfekuojant. Kita vertus, žmonės, kurie grįžę namo ar atėję į svečius, nenusiplauna rankų, valgo neplautus vaisius ar pradeda gaminti maistą nenusiplovę rankų, pamažu artėja prie kito kraštutinumo.

 

Baimės poveikis

Būtų labai paprasta, kad „normalus“ , į fobiją neperaugantis baimės jausmas tik sulaikytų žmones nuo nepagrįstos rizikos. Tik štai  kas sutrukdys mažiai baimei peraugti į didelę? Didelė baimė, kurią jau galima pavadinti fobija, sukelia fiziologines reakcijas, kurias, beje, ne visad lengva atskirti nuo kai kurių susirgimų simptomų.

Pavyzdžiui, pamačius baimę keliantį objektą ar net apie jį pagalvojus, apima siaubas, tankėja širdies plakimas, regis ji iššoks iš krūtinės, pasidaro sunku kvėpuoti, dusina. Arba visiškai išdžiūva gerklė, joje „užstringa“ kamuolys. Silpna iki  alpimo, pakerta rankas ir kojas, krečia drebulys, muša šaltas prakaitas. Būna, kad iš baimės svaigsta galva, prarandama pusiausvyra, sutrinka virškinimas, ima pykinti.

Dabar įsivaizduokime, kad šiuos pojūčius patiria žmogus, sergantis arba bijantis susirgti širdies, plaučių liga ar tiesiog apsinuodyti maistu ar kuo nors užsikrėsti. Pagalvokime kaip jaučiasi ir gyvena žmogus, kuris tokią stiprią baimę patiria dažnai.

Pasklidus kalboms apie epidemijas ar grėsmę keliančius įvykius, didelę baimę su visais ar tik kai kuriais jos simptomais gali pajusti daugybė žmonių. Baimintis ima kur kas daugiau žmonių nei paprastai.

Augant visuomenės baimei, auga kiekvieno individo baimė ir vis daugiau norinčių gauti patikimas garantijas, kad viskas bus gerai. Štai kodėl skiepų vakcinų ar specifinių vaistų atsiradimas, naujų modernių ligoninių atidarymas turi raminantį poveikį.

 

Garantijų paieškos

Nežinia kas bus jeigu tuo pat metu bus daug baimę didinančios informacijos. Bet kuriuo atveju, kai informacijos kuria nors tema yra aiškus perteklius, tam tikru laikotarpiu ji dar „susireikšmina“, nes visa kita informacija atsiduria kur kas tolimesniame plane.

Laikas užduoti sau klausimą, ar kas nors gyvenime apskritai yra garantuota? Labai dažnai tai yra tik saugumo iliuzija. Yra daugybė ligų, nuo kurių nėra skiepų, kartais liūdnai baigiasi net ir visai nepavojingos ligos, o eismo įvykis gali įvykti ne tik pėsčiųjų perėjoje, bet ir transporto stotelėje ant šaligatvio.

Kodėl šitų dalykų nesibaiminame? Todėl, kad jie reti ir sužinome apie juos, kai pavojus, regis, praėjęs, o pasikartojimo tikimybė atrodo maža.

Tik įsivaizduokime, kad bent kartą per savaitę mums masiškai pakartotų, kad labai pavojinga perėjose ir stotelėse – ilgainiui ko gero patikėtume, kad tai labai pavojingos vietos. Išties, tai visos vietos gali būti saugios ir pavojingos – žmogus turi dairytis, kas aplink jį vyksta, kritiškai vertinti situaciją bei veikti joje saugiausiu sau būdu.

 

Vaizduotės klasta

Posakis, kad baimės akys – didelės, yra labai teisingas ir talpus pagal prasmę. Baimė verčia matyti grėsmę ar pavojų tarsi su didinamuoju stiklu. Nesugebėjimas kontroliuoti savo vaizduotę, piešiančią visokiausius „baubus“ taip pat augina baimę. Dar nieko neatsitiko, bet nerimas, kad kažkas negero būtinai įvyks ir kuo smulkesnis ar platesnis įsivaizdavimas kas būtent galėtų atsitikti, gali sukelti paniką.

Tą jausmą žino dauguma tėvų, kai vaikai negrįžta laiku, yra nepasiekiami ryšio priemonėmis, o per žinias praneša apie jaunimo incidentus. Arba kai išgirstame apie lėktuvų katastrofas ir nieko tikslaus nežinome – nei kokia kompanija, nei kur skrido.

Tas pats su žemės drebėjimais, cunamiais – susirūpiname dėl visų, kurie tuo metu kur nors toliau išvykę. Tuo tarpu jie gali kuo maloniausiai leisti laiką paplūdimyje ir net neįtarti, kad dėl jų kažkas jaudinasi.

Beje, būtent baimė daugeliui sutrukdo keliauti, tariamą saugumą žmonės iškeičia į gan didelį apribojimą savo gyvenime. Šiuo atveju jis labai ryškiai matomas, tačiau panašiai vyksta ir su visomis kitomis baimėmis. Žmonės nelabai nori jas pripažinti ir maskuoja visokiais būdais – esą neįdomu, nėra pakankamai lėšų, nėra su kuo. Pripažinus, kad tai yra apribojimas, diktuojamas baimės, tektų kažką keisti arba jaustis nevykėliu.

 

Kaip nugalėti baimę?

Visiškai išvengti negatyvių minčių labai sunku, tačiau neduoti joms vyrauti ir žvelgti į jas konstruktyviai yra įmanoma. Faktas, kad lėktuvų katastrofose nukenčia žymiai mažiau žmonių nei automobilių avarijose gali padėti nusiraminti prieš skrydį. Jeigu atrodo, kad vos ne kiekviename žingsnyje tyko pavojai ir imate nuolat nerimauti, vadinasi laikas pagalvoti kaip savo baimes sumažinti.

Baimė yra nemaloni ir atima iš žmogaus daug energijos, todėl geriausia laiku pastebėti, kas yra tos baimės šaltinis. Jeigu tai nėra nuolatinė baimė-fobija, tai yra būdų neleisti tam jausmui augti.

Psichologai pataria pirmiausia apriboti negatyvios informacijos „vartojimą“ – nebesekti socialiniuose tinkluose keliančiųjų paniką, kuo mažiau bendrauti su žmonėmis, kurie nuolat dalijasi savo baimėmis ir „gaudyti“ savo negatyvias mintis, kai jos tik gimsta. Kol vaizduotė neįsisiūbavo, galima rasti argumentų, kodėl baimintis nereikėtų.

Padeda ir su mažais vaikais patikrintas būdas – nukreipti dėmesį į ką kita. Ypač gerai, jei užsiimsite sau malonia veikla, bendrausite su linksmais žmonėmis, patirsite naujų įspūdžių. Gyvenime galioja labai paprasta taisyklė – auginame tai, kam skiriame savo dėmesį ir laiką.