Moteriškumas-laimė ar spąstai?

1 dalis

Rasti porą, sukurti šeimą, auginti vaikus. Būtent taip dažniausiai atskleidžiame savo moteriškumą arba bent įsivaizduojame, kad taip yra. Ankstyvajame gyvenimo etape, kuris vadinams jaunyste, tas moteriškumas yra ypač reikšmingas, puoselėjamas ir pabrėžiamas. Neneigiame to svarbos, tačiau ar tai yra svarbiausia bet kuriame gyvenimo etape?

 

Daug pastangų ir didelis nusivylimas

Na taip, graži, moteriška, elegantiška, miela, nors jau nejauna. Taip greičiausiai pasakytų pašalietis ir įskaudintų, jei į jaunystės išsaugojimą įdėjome itin daug pastangų. Kuo daugiau, tuo skaudžiau.

Tad gal ateina laikas, kai užuot krimtusis dėl amžiaus, reikia paklausti – ką aš galiu duoti pasauliui? Beje, tai visai netrukdo būti gražia ir įdomia moterimi.

Nesikuklinkim, pasaulis yra tokio dydžio kaip mūsų potencialas – kartais tai apibrėžta mažesniu ratu, o kartais net pačios pamačiusios nustebsime.

Tereikia dažniau savęs paklausti – ką turiu savyje vertingo, unikalaus, kokį savybių ar gebėjimų derinį? Ką manyje vertina kiti žmonės? Ką aš pati labiausiai vertinu savyje? Ką norėčiau veikti?

Jei užrašytumėt atsakymus, viską, kas šauna galvon, be jokio kuklumo, kritinio vertinimo, neanalizuodamos pagrįstumo, galimybių įgyvendinti, o tada greitai sulankstytumėt ir paslėptumėte papuošalų dėžutėje, tai po savaitės kitos išsitraukę turėtumėt malonumo pasakyti sau „Vau“.

 

Moteriškumas kaip apribojimas?

Kai užduosime visus anksčiau paminėtus klausimus, staiga nustebsime – kur čia yra moteriškumo vieta?

Gal moteriškumas, tiksliau gajūs stereotipai, veikia kaip apribojimai, kuriuos labai sunku iš galvos išmesti net kai svajojam?

Nuotraukoje matote 1950-ųjų moterį ir galime būti beveik tikros, kad tai yra turtingo vyro žmona. Dar taip neseniai turtingojoje pasaulio dalyje būti tiesiog žmona ir namų šeimininke buvo kur kas įprasčiau nei dirbti ir užsidirbti pačiai.

Toks moteriško vaidmens suvokimas sukurtas per daugelį šimtmečių ir net filosofų mintys mums dabar tikriausiai pasirodys gan keistos.

Vokiečių filosofas Gernot Böhme jau kadaise pastebėjo: „Kadangi moteriškosios savybės atrodo kaip silpnybės ir priklausomybė, besilaisvinanti moteris turi nusikratyti kaip tik tų moteriškųjų savybių. Ji emancipuojasi ne kaip moteris, o iš moteriškumo į žmogų, bet tą žmogiškumą suformavo vyras.“

Kitas klasikas Arthur Schopenhauer irgi pirštu pabaksnoja – „Kad moteris iš prigimties yra skirta paklusti, matyti iš to, jog kiekviena [nepriklausoma] … tuoj pat prisišlieja prie kokio nors vyro ir leidžiasi jo valdoma ir tvarkoma, nes jai reikia pono.“

Su tokia pat „kieta“ vyriška logika galėtume pasakyti – vyras ieško moters, nes nemoka virti ir skalbti.

Surimtėkim ir susitarkim – dabar vyras ir moteris vienas kitam reikalingi dėl daugybės priežasčių, nė vienas iš jų poroje nėra vertesnis ar reikšmingesnis.

Šiais laikais pagrindinis juos siejantis ir drauge laikantis dalykas yra tarpusavio jausmai bei kūniškoji trauka.

Dvasinė bendrystė, kuri poroje gali atsirasti, ar ekonominiai dalykai, tiesiog dviejų vienas kitam įdomių žmonių draugystė vargu ar turi lytiškumą.

 

Bus daugiau – 2 ir 3 dalis