Ypatingų galių turintys augalai

 

Jau labai senais laikais žmonės nuo piktų dvasių ir jėgų bei asmenų gelbėdavosi naudodami magiškus augalus. Vėlyvą rudenį, kai anksti kaupiasi sutemos ir artėja su vėlėmis susijusios šventės, pats laikas tuos augalus prisiminti.

Senosios ir naujosios tradicijos dabar taip susimaišę, kad ne kiekvienas žino, kuo skiriasi Visų šventųjų diena, Vėlinės ir Helovynas. Visais atvejais linkstama pripažinti, kad tai nepaprastos dienos, kai riba tarp kasdieninio ir dvasių pasaulio itin suplonėja. Anksti ateinanti tamsa, pradėjęs stūgauti vėjas prieš šimtus metų išties galėjo asocijuotis su pavojais – su žibintu rankose pėsčiomis toli keliaujančiam žmogui kiekvienas gūsis, galintis užgesinti žibintą, atrodė kaip piktų jėgų užmačios. Taip atrodė ir netikėtai prasidedančios ligos, kurias dabar vadiname tiesiog infekcinėmis, bei daugybė kitų tuomet nepaaiškinamų dalykų.

Visoje Europoje, plintant krikščionybei, religinės šventės pakeitė pagoniškas ir perėmė jų papročius. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad keltai paskutinę rudens dieną jau prieš tūkstančius metų turėjo persirengėlių tradiciją, iš kurios dabar kildinamas Helovynas. Kad ir kaip ten būtų, tiek senosios tradicijos, tiek bažnytinės mini paskutinę spalio dieną ir dvi pirmąsias lapkričio dienas.

Visiškai ne veltui kadaise kiekvienoje sodyboje netoli namų durų ar vartelių augdavo putinas – tikėta, kad jis patikimai saugo nuo nužiūrėjimo ir piktų dvasių. Apie jo gydomąsias savybes jau rašėme, o dabar pridursime, kad putinas dar buvo moteriškos draugystės simbolis, o jo nuoviru palaistydavo taką, kuriuo vaikšto mylimasis, tai turėjo apsaugoti jausmus, kad šie neužgestų.

Apyniai irgi buvo skiriami ne tik alui gaminti, bet ir sėkmę į namus atnešti – jais prieš išvykstant tuoktis į bažnyčią, apiberdavo jaunavedžius. Vaiko lopšį gamindavo iš beržo, kuris simbolizavo grožį bei moteriškumą, todėl gimus mergaitei, jos lovelę būtinai apkaišydavo beržo šakelėmis. Beržas dar buvo ir sveikatos simbolis, jo nuoviru girdydavo nusilpusius po ligos.

Didžiulę jėgą simbolizavo ąžuolas, todėl į karą išvykstantiems vyrams į kišenę dėdavo gilę arba ąžuolo žievės gabalėlį. Papartis, kurio žiedo paprastai ieškoma per Jonines, taip pat galėjo sustiprinti sveikatą ir apsaugoti nuo nužiūrėjimo. Tereikėdavo prisikinti paparčio lapų ir sudžiovinus nešiotis audinio maišelyje drabužių kišenėje.

Mėta kadaise ypač aktyviai vaikydavo piktas dvasias, todėl jos būdavo dedama į kone visas namie merkiamas puokštes. Dar jos pritraukdavo turtus ir sėkmę. Todėl džiovintų mėtų nešiodavosi piniginėje, dėdavo į podėlį ir ten, kur slėpdavo pinigus. Šviežių mėtų lapeliais patrindavo namų sienas.

Lietuvių itin mėgstamas krapas prieš kelis šimtmečius būdavo laikomas vienu stipriausių apsauginių augalų. Jis saugodavo namus nuo blogų žmonių, todėl maišelis su džiovintasi krapais visuomet kabėdavo virš durų. Rūpestingos mamos krapų šakeles įsiūdavo į vaikų drabužėlius.

Jonažolė ir dabar žinoma kaip vienas veiksmingiausių vaistinių augalų, o kadaise ji garsėjo savo universaliomis magiškomis savybėmis. Merginos nešiodavosi kišenėlėse, kad pritrauktų kavalierius ir tuo pačiu apsigintų nuo blogos akies. Dėdavo jonažolės ir į lopšį, kad mažylio kas nenužiūrėtų.

Dobilas žmones saugodavo nuo nelaimių ilgose kelionėse ir padėdavo nuo „dvasios ligų“.  Aguonos buvo vertinamos kaip stipri apsaugos priemonė nuo burtininkų, raganų ir kitų tamsių jėgų. Sode būtiniausiai pasisėdavo aguonų, bet pačiomis stipriausiomis laikytos tos, kurios pačios išsisėdavo. Jei kur sudygdavo aguonos, būdavo laikoma sėkmingu ženklu ir jų niekad neišravėdavo.

Česnako apsauginės galios nekelia abejonių net šiuolaikiniams žmonėms, o prieš kelis šimtmečius kelias skilteles kišenėse nešiodavosi praktiškai kiekvienas. Česnako galvučių vėrinys kabėdavo prie namų durų, o jo laiškų nuotakos įsipindavo į savo vainikus, kad nelabasis nesugadintų santuokos ceremonijos.