Vėlyvas ruduo – yra moliūgų metas, kai koks oranžinis, žalias ar dryžuotas, o gal net karpuotas gražuolis įsitaiso virtuvėje ir laukia, kad šeimininkė atkreips į jį dėmesį.

Pirmoji asociacija, paminėjus moliūgą, – labai didelis ir oranžinis, bet išties moliūgai gali būti įvairiausių spalvų, formų ir dydžių. Kai kurie net visai nepanašūs į jau ir pas mus išpopuliarėjusią daržovę, mat – moliūginių augalų šeimoje yra apie 700 rūšių. Rudenį, kai nuimamas moliūgų derlius ir registruojami ypatingų dydžių bei formų moliūgai, atrodo, kad jie labiau skirti pramogai. Mat didelis moliūgas ne taip jau ir patogu, sunku kelti, o perpjovus tenka labai ilgai vien juo maitintis arba skubiai rasti su kuo pasidalyti. Todėl akys vis dažniau krypsta į mažesnius, įvairesnių formų bei spalvų, tačiau neišmėginusiems kiek baugu – ar jei yra valgomi?

Išties visi moliūgai valgomi, o mažieji net taip ir vadinami – vienos porcijos. Juos galima naudoti kaip ir kitus arba nupjovus viršūnėlę, šaukštu išskobti sėklas, pridėti įdaro ir iškepti orkaitėje. Patiekus toks moliūgas atrodo gražiai, o maistas valgomas tarsi iš puodelio kol lieka tik oda.

Valgyti moliūgus verta ir sveika. Moliūgai turi didelį kiekį vitaminų. Vitaminas D reikalingas vaikų augimui, padeda įsisavinti kalcį dantims ir kaulams. Vitaminai В, С, РР, Р ir Е stabdo senėjimo procesus ir gerina potenciją. Moliūguose daug vario, fosforo, geležies, todėl jie rekomenduojami profilaktiškai nuo mažakraujystės ir aterosklerozės.

Moliūgus patariama valgyti sergant skrandžio ir žarnyno ligomis, jie padeda iš organizmo pašalinti cholesterolį. Kadangi moliūgai nekaloringi, juos rekomenduojama valgyti su medumi ir žiupsneliu muskato riešuto jei norima sumažinti svorį. Moliūgai skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl jais galima gydyti pabrinkimus.