Man? Ne, nieko nereikia…
Per metus tėra keletas progų, kai šiuolaikiniai, nuolat skubantys, žmonės atsigręžia į savo praeitį – šaknis, bendrauja su rečiau matomais giminaičiais.
Kartais tai džiugina, o kartais erzina, vargina, mat tuomet tarsi pats likimas pirštu pabaksnoja į skaudžias vietas. Baksnoja į tai, ką slopiname, norime užmiršti, juk taip trukdo jaustis laimingiems.
Žmonės kaip veidrodžiai
Žmogaus psichika taip sukurta, kad jis pajėgtų išgyventi, kai sunku, tačiau tai reiškia ir tai, kad kažkur giliai kaupiame viską – skausmą, nuoskaudas, baimes, neužgijusias psichologinių traumų žaizdas. Nešiojamės tai su savimi kaip sunkių akmenų prikrautą krepšį.
Geruoju atveju reikėtų tą krepšį pripažinti ir iškratyti – tam ir yra įvairios tobulėjimo ir savęs pažinimo praktikos. Tuo atveju, jei sąmoningai į jas neatsigręžiame, gyvenimas ima baksnoti primindamas – kartojasi situacijos, sutinkame žmones, kurie skaudina ar erzina.
Kas bent kiek domisi, žino, kad kituose žmonėse mus labiausiai erzina tai, ką turime ir savyje – kaip pripažintą ar paslėptą savo trūkumą.
Visuomet verta atidžiai pasižiūrėti kas viename ar kitame žmoguje taip dirgina ir pagalvoti ką panašaus turime patys. Giminaičių susitikimai yra labai gera proga – juk su jais sieja ne tik kraujas, bet ir iš ankstesnių kartų atėjusios vertybės bei ydos, nusižiūrėtos kaukės, o gal ir kolektyviai patirtos skriaudos.
Šįsyk – apie perdėtą kuklumą ir gerumą
Ar pažįstate žmonių, kurie yra pasirengę duoti viską kitiems ir tarsi nieko neparašo sau? Arba tokių, kurie pateisina visus aplinkinius, paaiškina kitų žmonių elgesio, motyvacijos priežastis, o savo rūpesčius ir problemas atideda vėlesniam laikui?
Na, žinoma, su manimi kažkas elgiasi blogai, tačiau aš nesmerkiu, nekovoju, net nesinervinu. Ką jūs, aš viskuo patenkintas! Man viskas gerai! Ar esate su tokiais susitikę?
Tai žmonės, kurie, viena vertus, visada yra pozityvūs. Atrodo, kad jie šypsosi, yra atviri, pasirengę viskuo pasidalinti su jumis. Kita vertus, jei pažvelgsit ilgėliau ir atidžiau, apims keistas nejaukumo ir gailesčio jausmas, vidinis diskomfortas. Dėl to, kad jie tokie nelaimingi, bejėgiai, atiduoda kitiems, kas geriausia, regis, nepasilikdami nieko sau.
Savotiška gyvenimo, aplinkybių ar kitų žmonių aukos vaidmuo yra nuolatinis jų vaidmuo. Akivaizdu, kad kai kuriems tai yra sąmoningas pasirinkimas nieko gyvenime nekeisti ir panaudoti šį vaidmenį savo naudai, tačiau kitiems iš to vaidmens jokios naudos. Jie jame yra todėl, kad nuoširdžiai tiki, kad nusipelno būtent to, kas su jais vyksta.
Jie tiki, kad nieko negali padaryti. Jei paklausite jų, kodėl mano, kad kažkas yra neįmanoma, jie tikrai neatsakys. Tiesiog taip yra – „neįmanoma“, kita vertus, jie nenori gilintis iš kur šis įrašas kilęs.
Savo elgesiu jie dažnai primena vaikus, kūdikius atvertomis sielomis ir tuo pačiu metu neapsaugotus, pasimetusius ir, svarbiausia, trokštančius palaikymo ir meilės. Jie tarsi vaikai, pasiklydę minioje, žiūrintys į suaugusiųjų akis, tačiau patys tokie maži, sumišę ir nežinantys, ką daryti.
Kaip pasirenkamas aukos vaidmuo?
Kaip jie tokie tampa? Įvairiais būdais, pavyzdžiui, tėvai vaiką griežtai ribojo, visus su juo susijusius sprendimus už jį priėmė vaikystėje, autoritariškai slopino ir tuo pat metu sakė geriau žinantys, ko reikia.
Kitiems dar kūdikių manieže buvo pasakyta, kad turi daryti tik tai, sėdėti, žaisti tais žaislais, kurie ten yra ir nepretenduoti į daugiau.
Dar kitiems buvo liepta su savo jaunesniuoju broliu ar seserimi viskuo pasidalyti arba atiduoti tai, kas geriausia.
Ketvirtieji vaikystėje nieko gera nematė, todėl nutarė savo vaikams atiduoti kas geriausia, ir patys sau uždraudė ko nors norėti.
Penktieji savo šeimoje buvo tarsi atstumtieji, nes nusprendė, kad yra verti tik to, ką turi ir kaip su jais elgiasi.
Istorijų tiek pat daug, kiek likimų, pagrindinis dalykas, kuris juos vienija, yra savęs nuvertinimas: sugebėjimai, sprendimai, pasirinkimai, veiksmai. Ir visiškas tikėjimas, kad taip turi būti.
Įsitikinimų pokyčiai
Kai toks save nuvertinęs žmogus ateina į psichologo konsultaciją, ilgą laiką tenka dirbti su vidiniais įsitikinimais iš serijos „vertas / nevertas“, „tai įmanoma ar ne“. Ir kuo ilgiau žmogus gyveno su šiais įsitikinimais, tuo sunkiau juos pakeisti naujais.
Tenka arba iš naujo parengti aikštelę naujai statybai – savigarbos sukūrimui arba atlikti kapitalinį remontą, perrenkant ir pataisant kiekvieną plytą.
Žinoma, tokiomis akimirkomis specialistas susiduria su stipriu vidiniu žmogaus pasipriešinimu. Tačiau būtent tai suteikia energijos pokyčiams.
Tereikia suteikti žmogui įrankius bent smulkiems vidiniams pokyčiams. Ilgainiui vidinis darbas pajuntamas dėl išorinių pokyčių.
Beje, nuo seno yra žinomas eterinių aliejų poveikis žmogaus emocijoms, kuriuo galima pasinaudoti žingsnis po žingsnio stiprinant savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis.
Pavyzdžiui, pankolių eterinio aliejaus kvapas arba masažas su juo, padeda gan greitai atsikratyti klaidingų nuomonių, klaidingų įvertinimų ir išvadų. Čiobrelių – stiprina valią ir ryžtą, padeda įveikti drovumą ir neutralizuoti destruktyvius mechanizmus viduje.
Kokybiškų natūralių eterinių aliejų galite įsigyti