Moteriškumas-laimė ar spąstai?
Tęsinys, 3 dalis
Šiuolaikinis gyvenimas iš moters reikalauja tam tikrų savybių, jas turėdama ar ugdydama, ji gali jame ko nors pasiekti pati.
Kadangi dalykiniame gyvenime, versle ir sociume taisyklės yra per šimtmečius sukurtos vyrų, tai arba jų paisai ir kažko pasieki, arba ignoruoji ir būni būtybė iš kito – moteriškojo kosmoso.
Galėtum nepaisyti vyriškojo pasaulio taisyklių, pasiskelbti – išdidžiai – čia ne mano reikalas ir eiti kurti savo moteriškojo pasaulio.
Tik ar tas tavo namų karalius pats vienas rūmus judviem pastatyti galės? O jei jam dar reikia laiko tapti karaliumi ne tik tavo akyse? Ar įmanoma dirbti, uždirbti, kilti karjeros laiptais ir tuo pat metu būti super moteriška moterimi?
Moteriai pakanka norėti
Moteriškumo kursuose sužinojau daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad moteriai pakanka norėti naujos suknelės, nesvarbu, kiek ji turi dar nedėvėtų ir kaip seniai pirkta paskutinė. Ir nauji papuošalai, gėlės ir visokie kitokie norai yra nediskutuotini.
Nieko nereikia įrodinėti, pagrįsti ir net pačiai žinoti kodėl. Tiesiog nori, tavo tokia nuotaika ar dar kas nors panašiai migloto.
Vyras moters norų nesvarsto, logikos neieško, vykdo arba ne. Jei nenori ar negali, nevykdo. Moters pareiga tai klusniai priimti ir nereikalauti, o asmeninė užduotis, kad jis vykdyti norėtų.
Mat vyras nori, kad moteris būtų patenkinta, todėl jei tik gali, vykdo. Jei ji labai liūdi, jis nori pradžiuginti, jei ji apdovanota labai džiaugiasi, jis laimingas. Vyrui laimė būti šalia laimingos žmonos.
Mažutė smulkmenėlė – moteris neuždirba pinigų, ji kuria rojų namuose, gali įsiklausyti į savo jausmus ir norus, nestumia jų šalin dėl svarbesnių reikalų. Ir kas moteriai gali būti svarbiau už jausmus?
Gal su lašeliu ironijos ir grubokai, bet esmė tokia – mus apgavo, išėjome į platųjį pasaulį, užsivertėme daug atsakomybių, savo prigimčiai svetimų prievolių, todėl mėginame gyventi pagal vyriškas taisykles ir jaučiamės nevykusios arba nelaimingos, nes praradome savo moteriškumą.
Ką daryti jei pripratai būti tokia, kokia esi?
O ką daryti, jei jau pripratai ir pamėgai būti žmogumi, o ne super moteriška ir už viską, kas jai suteikta, be galo dėkinga ir nuolat už tai giriančia moterimi? Štai čia ir bėda. Ar gali būti tos dvi skirtingos esybės viename?
Dalykiška, logiška, su didele atsakomybe ir sprendimo galia, o tuo pačiu, tik jau sugrįžusi namo – atsipalaidavusi, ne visad žinanti ko nori, juolab negalinti to motyvuoti ir labai dėkinga savo karaliui už bet kokį sprendimą, kurio nei reikalaus, nei kritikuos, būtybe.
Labai stengiausi suprasti, kaip moteriška moteris pasiekia, kad jos norų ir poreikių būtų paisoma. Sužinojau, kad moteris yra labai gudri, ji turi šimtus būdų gauti tai ką nori, tereikia gerai pagalvoti. Ir tuomet uždaviau sau esminį klausimą – ar noriu tokia moterimi būti? O Jūs?
Kuo kiekvienai iš mūsų reikėtų mokėti už tokį moteriškumą? Ar esame pasirengusios gyventi su nuolatine mintimi, kad būdamos moterimis apskritai negalime daug gyvenime pasiekti, o svarbiausia – net neturime to daryti? Kad pagrindinė gyvenimo galimybė gauti ko norime – iš vyro?
O ką darytume, jei jis imtų ir numirtų? Arba, pasijutęs karaliumi ar sultonu, panorėtų haremo? Kaip aš asmeniškai jausčiausi atsidūrusi antrosios arba tegu ir vyriausios žmonos rolėje?
Gyvenimas pakito, o vaidmenys – ne?
Kur čia yra vietos moters ir vyro draugystei? O moters asmenybės pagarbai? Jos pačios savigarbai? Ar norime, žiūrėdamos atsidavusiomis akimis į savo vienintelį, nuolat juo manipuliuoti?
Nelengva į tuos klausimus atsakyti visiškai atvirai ir nuoširdžiai. Juolab, kad žinai pasekmes – jei visa tai nėra priimtina, stokoji moteriškumo.
Lengva sumenkinti ar bent sutrikdyti bet kokią moterį – paskelbi, kad ji nemoteriška ir nepaiso Visatos dėsnių. Įdomumas yra tas, kad remiamasi dalykais, kurie sukurti ar nustatyti labai seniai, kai gyvenimas buvo absoliučiai kitoks ir taisyklės kurtos tokios, kad padėtų tą – aną gyvenimą reguliuoti.
Laikas pacituoti dar vieną autoritetą. G. W. F. Hegel rašė: „Moterys gali būti išsilavinusios, bet jos nesukurtos aukštiesiems mokslams, filosofijai ir tam tikroms meninės kūrybos sritims, – šie dalykai reikalauja tam tikro visuotinumo. Moterys gali turėti išmonės, skonio, žavesio, bet jos neturi idealybės. Jei moterys paima į savo rankas valstybės vairą, valstybei iškyla pavojus, nes jos veikia vadovaudamosi ne visuomenės reikalavimais, o atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis.“
Ilgoka citata leidžia pajusti kaip šios tiesos atrodo mūsų amžiaus realybėje.
Beje, prieš kelerius metus Australijos mokslininkai atliko įdomų tyrimą ir išsiaiškino, kad abiem lytims labiausiai patiko tie, kurie elgėsi savo nuožiūra, buvo savimi. Tuo tarpu moterų nuomone vyrai labiau mėgsta nuolankias prisitaikėles, kurios nekovoja dėl savo nuomonės ar tiesų.
Prieš keletą dešimtmečių iš tiesų buvo taip, bet keičiantis stereotipams moterims konkuruojant su vyrais įvairiose gyvenimo srityse, kinta ir vyrų požiūris.
Būti moteriška – emocinga ir paslaptinga, vilkėti gražią suknelę ir puoštis, garsiai juoktis ir pulti mylimam vyrui ant kaklo – puiku.
Pravartu dažniau prisiminti, kad esame tokios, galinčios džiaugtis ir džiuginti. Tik neleiskim kažkam tarsi botagu pliaukšėti – nemoteriška, einanti prieš savo prigimtį.