Šeima – sistema, kuri pati atkuria savo vientisumą

Apie šeimos išdėstymus, kaip efektyvų būdą rasti gilių nesutarimų ar pasikartojančių nesėkmių, pasirenkant partnerius, priežastis jau girdėjo daugelis. Tie kam teko  bent stebėti tokį procesą, abejonių praktiškai neturi. Kitiems tai gali atrodyti keistokai ar bauginančiai. Tad šiek tiek informacijos apie ištakas pirmajai pažinčiai. 

Metodo autorius Bertas Hellingeris gimė 1925 m. vokiečių katalikų šeimoje. Studijavo teologiją, filosofiją, pedagogiką, o vėliau  tapo psichoanalitiku. Ilgainiui jis sugebėjo nustatyti dėsningumus, kurie sukelia šeimos narių konfliktus. Tuo remdamasis, jis sukūrė savo šeimos terapijos metodą ir apie tai parašė per 30 knygų. Dabar šis metodas yra labai populiarus visame pasaulyje.

 

Prigimtinė teisė neatšaukiama

Esminis dalykas yra tas, kad pasak B.Helingerio, visus šeimos narius vienija informacinis-energetinis laukas (Helingeris jį vadina Big Soul) ir tai sudaro šeimos sistemą. Joje yra savų dėsnių-įstatymų (autorius juos vadina „meilės tvarka“). Šių įstatymų pažeidimas sukelia liūdnas ir kartais net tragiškas pasekmes. Žmonės pažeidžia šiuos įstatymus, nes jų nežino, bet kaip visuomet – nuo pasekmių tai neatleidžia.

Būti  šeimos sistemoje visi jos nariai turi lygias teises, nepaisant nieko, įskaitant ir kitų narių ar visuomenės nuomonę apie tą žmogų bei jo elgesį.  Šios teisės laikomos išsaugotomis, jei prisimename ir gerbiame visus, kurie priklauso mūsų šeimai ar giminei.

Visi – gyvi ir negyvi (mirę, nusižudę) ir netgi nepagimdyti vaikai. Žmonės paprastai linksta išstumti iš atminties ir pokalbių tai, kas skaudina. Pavyzdžiui, anksti miręs vaikas, žmonės stengiasi pamiršti šį liūdną faktą, elgiasi tarsi jo išvis nebūtų, taip ir išstumia jį iš sistemos. Tai yra pagrindinio šeimos sistemos įstatymo pažeidimas.

 

Kas priklauso sistemai?

Helingeris mano, kad šeimos sistemai priklauso vaikas, jo broliai ir seserys, netikri broliai ir seserys (iš skirtingų santuokų), gyvi ir negyvi, neišgyvenę ir tie, kuriems neleista gimti. Toliau – tėvai, jų seserys ir broliai, mirę ir negimę. Močiutės, seneliai, kartais vienas iš jų brolių ar seserų. Prosenelės ir proseneliai.

Sistemoje taip pat yra ankstesni tėvų ir senelių partneriai, netikrų brolių ir seserų tėvai ir motinos. Tie, kurie ką nors paveldėjo dėl ankstyvos sistemos nario mirties ir tie, iš kurių palikimas buvo atimtas. Taip pat tie, su kuriais buvo pasielgta neteisingai, pavyzdžiui, samdomi darbuotojai, atnešę didelį pelną. Taip pat visos visų šeimos narių smurto aukos.

Ypač svarbūs, nes stipriai įtakoja,  šeimos sistemoje yra asmenys, kurių likimas buvo sunkus, su kuriais buvo elgiamasi nesąžiningai arba kurie buvo atstumti, atiduoti auklėti svetimiems, dingę, paniekinti ir pamiršti.

 

Atkuriamas vientisumas

Šeimos sistema atkuria savo vientisumą. Tai vyksta per naujus narius, gimusius  toje sistemoje. Todėl kiekvienas kūdikis gali užimti savo ar ne savo vietą. Tai vyksta  tokiuose giliuose psichikos sluoksniuose, kad žmogus šito suvokti negali, bet ir pasipriešinti taip pat.

Kažkas iš tų, kurie liko sistemoje, neišvengiamai turės papildomą krūvį, nes turės  išgyventi to išstumtojo likimą. Taip persipina likimai šeimos sistemoje. Vėliau tai dažnai būna susiję su kažkurio šeimos nario sveikata, negebėjimu rasti savo vietą gyvenime  ar net nenoru gyventi, kam nėra jokių suvokiamų priežasčių.

Jeigu pasižiūrėtume atidžiau, labai dažnai šeimose būna, kad kažkas labai sunkiai randa savo vietą gyvenime, negali nustoti jos ieškoti, viską meta ir vėl pradeda. Tuomet irgi gali būti, kad giminėje kažkas su sudėtinga gyvenimo istorija yra nutylėtas.

 

Kenksmingas melas

Dažnai iš šeimos sistemos išstumiama dėl moralinių priežasčių – tuos, kurie buvo kalėjime arba gyveno „netinkamai“. Sistemoje kažkas turi užimti išstumtojo vietą ir tai atsitinka kartais net toje pat kartoje – jaunesnis vaikas ima kartoti nesėkmingą vyresniojo gyvenimą  arba tai daro jau kitos kartos giminės atstovas.

Pavyzdžiui, yra žinoma tokia per išdėstymus paaiškėjusi istorija. Buvo mėginama suprasti, kodėl  7 metų berniukas pabėgo iš namų, susidėjo su bloga kompanija, vogė, nakvodavo stotyse.

Paaiškėjo, kad jo senelio brolis, jau būdamas suaugęs, kažką pavogė ir už tai buvo nuteistas. Visai giminei tai buvo didelė gėda ir jie pasistengė tą žmogų visiškai ištrinti iš atminties.

Kartais tokiais komplikuotais atvejais pasakojamos melagingos istorijos – „buvo lakūnas ir žuvo“ arba „savo tikram tėvui tu visiškai nerūpėjai, tai mama surado geresnį“.

Žmonės stengiasi išstumti iš atminties liūdnas istorijas iš baimės, pavyzdžiui, kai kas nors miršta per gimdymą ar nusižudo. Apie tuos žmones yra išvis nekalbama arba sakoma netiesa.

Labai sunku gyventi su tokiomis paslaptimis, būtent dėl paslapties kažkas  norom nenorom yra priverstas dalyvauti tuose sunkiuose likimuose –  nelabai nori gyventi, tarsi persekioja nelaimingi atsitikimai.

Sisteminės terapijos požiūriu, net 95 proc. žmonėms kylančių problemų yra iš šeimos sistemos ir susijusios su jos įstatymų pažeidimu. Tai pažeidžia sistemos pusiausvyrą ir bus perduodama iš kartos į kartą tol, kol sistema atsistatys.

 

Hierarchijos įstatymas

Nauja šeimos sistema yra svarbesnė nei senoji. Susituokus sukuriama visai  nauja sistema būsimiems vaikams ir ji abiems sutuoktiniams turi būti svarbesnė už jų tėvų sistemas.

Šios tvarkos pažeidimas, kai pavyzdžiui, kažkuris iš sutuoktinių lieka labiau susijęs su tėvais, o ne su savo nauja sistema, šią susilpnina ir jai kyla grėsmė suirti.

Taip pat svarbi kartų hierarchija – tėvai turi būti tėvų vietoje, partneriai partnerių, vaikai vaikų. Dažnai šeimose tai supainiojama – mama ieško savo vaikų emocinio palaikymo, kai turėtų siekti, kad ją palaikytų jos partneris, tėvai ar draugės. Vaikas tokiu būdu atsiduria ne savo vietoje – tampa savo mamos mama ar partneriu. Vaiko psichikai tai labai sunki užduotis ir jam po to sunku kurti savo gyvenimą.

Žvelgiant į kelias šeimos kartas, svarbu žinoti, kad energija turi tekėti į ateitį, o ne į praeitį. Savo tėvams negalime grąžinti to, ką jei mums suteikė – gyvybės dovanos, ją teikiame savo vaikams. Mūsų vaikai privalo pirmiausia rūpintis savo gyvenimu ir vaikais,  tik senatvėje savo tėvais. Mūsų likimas yra mūsų pačių likimas. Toks suvokimas labai pagerina santykius šeimoje.  Tėvai nesiekia būti svarbesni savo vaikų gyvenime nei jų partneriai ir vaikai.

Partneris yra lygus, jis yra šalia. Todėl neprivalo mylėti kaip mama, viską atleisti, rūpintis, atspėti norus arba aprūpinti viskuo, kaip tėtis, išspręsti visas problemas. Meilės santykiuose žmonės labai dažnai nori gauti būtent tai, ko nepakankamai gavo iš savo tėvų.

 

Imti ir duoti balansas

Ši pusiausvyra svarbi visur, ypač poroje. Jeigu vienas šeimos sistemos dalyvis duoda ką nors kitam (arba vienas iš kito atima) tai turi būti kažkuo adekvačiu atlyginama. Jei taip neįvyksta, silpnėja ryšiai.

B.Helingeris kalba apie teigiamą subalansavimą, kai gavęs kažkokią naudą,  kitam suteikia jos šiek tiek daugiau. Taip ryšiai stiprėja ir plečiasi. „Neigiamo balanso“ atvejis yra tuomet kai „kaltininkui“ atsilyginama šiek tiek mažesne žala. Tuomet lieka galimybė tai subalansuoti ateityje.

 

Meilės įstatymas

Meilės energija teka nuo protėvių palikuonims ir niekuomet priešingai. Tai nereiškia, kad reikia nemylėti tėvų, tai reiškia, kad savo vaikus reikia mylėti visų pirma. Tėvai energiją turi atiduoti vaikams, o ne savo tėvams.

Pasitaiko, kad suaugusi moteris visą dieną galvoja apie mamą, mintyse su ja ginčijasi ir rūpinasi ja tarsi maža mergaite.  Jos pačios vaikams liek per mažai laiko ir energijos. Tai ir vadinama meilės tėkme atgalios.

Tėvams reikia jausit dėkingumą ir pagarbą. Kaip dažnai būna, kai vaikai tėvais rūpinasi, bet mano, kad jie yra už tėvus protingesni, šie jau labai atsilikę nuo gyvenimo.

Šeimos sistemoje tvarka ar įstatymas yra svarbesnis už meilę. Vaizdžiai tariant, įstatymas tai indas, o meilė – vanduo. Jei bus sulaužytas įstatymas, meilė ištekės.