Žolinių puokštės: iš tautos istorijos lobyno

Sakoma, kad Žolinė – vienintelė diena per metus, kai visos gėlės lenkia galvas, kad būtų nuskintos ir pašventintos. Iki dabar tą rytą į bažnyčią žmonės nešasi puokštes. Kokius augalus į Žolinių puokštes žmonės dėdavo maždaug prieš šimtmetį ir kodėl rinkdavosi būten juos?

 

 

 

 Kvapiausios – vaistažolės

Gėles bažnyčin žmonės nešdavo  iš laukų ir iš savo darželių.

Tarp jų buvo daug vaistingųjų augalų, o nuo jų sklisdavo  toks stiprus kvapas, kad kai kam tapdavo sunku išbūti bažnyčioje.

Prisiminimuose rašoma, kad dažniausiai šventinti neštos darželio gėlės nedideliais žiedukais ar visai žalios: rūtos, baltieji flioksai, pelėžirniai, diemedžiai, mėtos.

Taip pat pievinės kraujažolės, razetos, medetkos, smidrai, plunksnalapės rudbekijos,

katžolės, vaistinės balzamitos, rožūnės, nasturtės, jurginai smulkesniais žiedeliais.

Iš lauko augalų į puokštes dažniausiai patekdavo lauko ramunės, rugiagėlės, valerijonai, rasakilos, jonažolės, kartieji kiečiai.

Regionų tradicijos

XX amžiaus pirmąją pusę skirtinguose Lietuvos regionuose Žolinės puokštės buvo skirtingos.

Suvalkijoje nešė darželio ir lauko žolynus bei javų varpas. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje – ne tik javų varpas ir žolynus, bet ir vaisius. Obuolius, kriaušes, kartais vyšnias ir slyvas pritvirtindavo arba pamaudavo ant pagaliukų. Į puokštę pritaikydavo net daržovių – kopūsto galvelę, morkas, svogūną, burokėlį, bulvę, krapų sėklų, aguonos galvutę.

 

Visoje Lietuvoje tikėjo, kad Žolinės puokštėje būtinas kietis, nes be jo puokštė „neapsišvenčia“. Pašventintas kietis – didžiausia apsauga nuo perkūnijos.

 

Saugodavo ir naudodavo

Pašventintus žolynus sudžiovindavo ir tikėjo, kad šventintos vaistažolės veiksmingesnės, todėl jomis gydė ar aprūkydavo žmones ir gyvulius. Šventintais žolynais aprūkydavo pirmą kartą leidžiamus į lauką gyvulius, kad juos apsaugotų nuo nelaimių, kad sveiki būtų, kad karvės daugiau pieno duotų. Smilkė mirštantįjį, kad nuo piktųjų dvasių apgintų.

Javus šventinti nešė, kad derlių laimintų. Stengėsi surinkti tik iš savo laukų. Tai buvo rugių, avižų, kviečių, miežių varpos, linai, grikiai, žirniai. Kitą pavasarį sėdami primaišydavo šventintų grūdų.

Pašventintus vaisius parsinešę supjaustydavo, visa šeima po kąsnelį pasidalydavo. Pašventintųjų daržovių irgi valgydavo visa šeima, įmaišydavo į pašarą gyvuliams. Tai turėjo apsaugoti nuo ligų.

 

Žinojo ką rinktis

Žolinės puokštėse augalai atsidurdavo neatsitiktinai, nors gal ne visos moterys ir žinodavo jų paskirtį, tiesiog sekdavo tradicijomis.

Pavyzdžiui, anksčiau darželiuose dažnai auginta vaistinė balzamita  – puikus vaistinis ir prieskoninis augalas, natūralus insekticidas. Iš pirmo žvilgsnio balzamitos žiedynai labai panašūs į bitkrėslės, tačiau iš arčiau skirtingi – balzamitų lapukai didesni ir apvalūs, bukais galais, o bitkrėslių giliai karpyti.

Džiovinta balzamitų žole gardinami sūriai, kai kurios dešros, alus, naminiai likeriai. Jos kvapo nemėgsta kenkėjai, todėl balzamitų galima sodinti daržovių ar lepesnių gėlių lysvėse. Džiovintų lapų dedama į knygas ir spintas tarp rūbų, kad jų neėstų kandys.

Mėtų nuoviras tvirtina visą kūną, gerina žarnyno veiklą, apetitą, padeda esant meteorizmui, nuo viduriavimo, uždegiminių ligų, vyresnio amžiaus žmonėms suteikia gyvumo, energijos, kelia nuotaiką, mažina nervinę įtampą, atkuria jėgas po ligų.

Mėtos ramina, malšina skausmą, skatina prakaito išsiskyrimą, mažina padidėjusį skrandžio rūgštingumą, malšina skrandžio ir žarnyno spazmus, gydo neurozes, nemigą, gerina nėščiųjų savijautą, gebsti sergant širdies ligomis.

Išoriškai naudojamos esant įvairioms odos ligoms, rekomenduojama skalauti kamuojant parodontozei, stomatitui ir blogam burnos kvapui. Nuo seno mėtų lapų kramtymas žinomas kaip geriausias vaistas nuo dantų skausmo.

Diemedžių antžemine dalimi galima gydyti anginą, menstruacinio ciklo sutrikimus, o kompresus dėti ant žaizdų bei sumušimų.

Liaudies medicinoje diemedžio antpilas vartojamas sergant peršalimo, infekcinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis. Jei skauda dantis, antpilu patariama skalauti burną.

Diemedžių lapai švelniai kvepia citrinomis ir beveik neturi kartėlio. Žemaičiai jais paskanina sūrius ir varškę, vokiečiai – mėsos ir žuvies patiekalus.

Džiovintais diemedžių lapais patariama skaninti keptą mėsą, antį, žąsį bei padažus, aromatizuoti actą, majonezą, alkoholinius gėrimus.

Didžioji nasturtė taip pat nėra tik darželių puošmena. Lapuose ir žieduose, kurių galima prisidžiovinti žiemai, yra daug vitamino C.

Žiemą pravers nasturčių žolės ir žiedų užpilas – jis tiks ir skysčiams iš organizmo varyti, palengvins atsikosėjimą, pagerins kraujo sudėtį, padės esant burnos ertmės gleivinės uždegimui.